„Anksti rytą baltos laumės / Laimę lėmė man jaunai“ – balsės a asonansas ir pusbalsių l, m, j aliteracija), ir tas, kurios džeržgia, šniokščia, veržiasi į pasaulį per jėgą („Žemė kryžkelėm žegnojas“ – ž aliteracija), – jos liudija sudėtingą kiekvieno žmogaus apsisprendimo ir pasirinkimo kelią. Taip poetė leidžia ne tik gilintis į prasmę, bet ir išgirsti garsus. Ir atvirkščiai, garsai atskleidžia aiškesnes prasmes. Žodis nustoja veikti kaip neutralus ženklas. Jis veikia ir savo garsiniu pavidalu. Asonansas suteikia lengvumo, šviesumo: „Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų“, todėl eilėraščio prasmė giedra, aiški, linksma, nors tematiškai išgirstame sudėtingą poetės – lyrinio „aš“ trumpo, bet ryškaus gyvenimo pranašystę („auksu parašytą“), poetinę aiškiaregystę, kūrybos paslaptį. (Salomėjos Nėries žodžio skambesio ka)

Kaip ir aliteracija, su kuria dažnai vartojamas drauge, asonansas atlieka ne tik fonetinę, bet ir semantinę funkciją. Panašiai skambantys žodžiai dažnai jungiasi į reikšminę grandinę, pvz.: Akacijos. Akina saulė. Tolimas aukštupių balsas (Janina Degutytė). (Lietuvių literatūros enciklopedija)

Vaičiulaičio eilėraščiai pasižymi turtingu žodynu ir įvairiomis žodžių formomis. Rimas, asonansas, konsonansas, aliteracija ir ritmas iš daugelio eilėraščių padaro dainas — seniai dainuotas, seniai klausytas, dabar dainuojamas, klausomas žmogaus ir medžių. (Aidai.us)